Iš tikrųjų kiti turbūt jau seniai baigė žiūrėti „Netflix“ original series sukurtą reikalą, kurį miniu pavadinime. Man kažkaip vis trūko rankų, o gal labiau akių, tad karantinas sakyčiau išnaudotas teisingai.

Teisingai, iš tikrųjų, visomis prasmėmis. Tau nebūtina būti lenktynių pilotu, kad jaustum lenktynių troškulį…. Tokį nesveiką potraukį, kad žiūrint šią dokumentiką, tu vietomis nuoširdžiai supranti dramą, kuri vyksta, džiaugsmą, kuris apima, pakylėjimus ir nusivylimus… Jauti viską. Matai kitų tobulėjimą, progresą, perdegimus, psichologinius lūžius ar net komandos klaidas. Viskas taip žmogiška ir artima, kad žiūri iš naujo.

Iš esmės, kol pilotai mokosi simuliatoriuose, ši dokumentika duoda tiek daug!.. Ypač kol viskas uždaryta.

Visą laiką svajojau būti ten. Dirbti su kažkuria iš F1 komandų, kad ir už duoną 😊 Bet kai ką supratau peržiūrėjusi porą sezonų….

Lenktynėse esu septynis metus turbūt. Tose lenktynėse, kurias turime mes, lietuviai, latviai, estai ir netolimi kaimynai. Lenktynėse, kur šalia automobilio paruošimo (kur dažnai tą daro patys sportininkai), komanda pati ieško rėmėjų (tie patys sportininkai), o šeimos pyksta, kad pinigai išrūksta per duslintuvus….

Aš kalbu apie lenktynes, kur žmonės atvažiuoja pabėgti nuo rūpesčių, rutinos, liūdesio ir gyvenimo dramų. Pabėgti ir išsikrauti. Ir jie turbūt visi turi savo šypsenėlę, savo veido išraišką, kai vidinis „happy“, tas tikrasis smegenų paleidimo iš naujo ‚mode‘ aktyvuojamas. Kada jiems smagu, nesvarbu jie laimi ar nelaimi. Nors ne visai taip: kai nelaimi, skauda. Visiems. Kai laimi – džiugu visiems. Bet technologijos jau leidžia po truputį užfiksuoti tas akimirkas, kai gyvenimo rutiną keičia „racing mode“ ir tu matai visų žvilgsniuose, pradedant pilotu, baigiant mechaniku.

Ir tu neturi lenktis kažkokiems milijardus uždirbantiems komandą remiantiems dievams. Nes jeigu tu nesusitvarkai su savimi per lenktynes, tave tiesiog išmeta.

Pas mus viskas kitaip. Važiuojantys renkasi ne dėl to, kad jiems moka, nes paprastai jie leidžia savo uždirbtus pinigus. Nėra pykčio iš išorės, kad nesiseka, didesnio, nei pyktis ant savęs, kad neįvykdei tikslų, kuriuos kėlei sau. Bet niekas nieko neišmes, o tikslas toks pats: laimėti. Apart to, kad pabėgi nuo visko.

Šalia viso to pykčio ir lenktynių ilgesio, aš taip gerai suprantu visus dirbančius ten… Atrodo, nesunku žmogui rašyti, bet kai reikia paaiškinti, ką tu jauti, ieškai „ekranizacijos“.

Kažkaip taip žiūrint „Netflix“ serijas ir susidėlioja. Jeigu save ramini, kad netrūksta kažko – tu meluoji sau 😊 Greičiausiai tam, kad karantinas mažiau nuskriaustų tavo pasąmonę. Kita vertus, jeigu sau meluodamas sugebi įtikinti, kad tau to netrūksta – turbūt taip ir yra.

Šiuo atveju, tik sužinai pats sau, ar iš tiesų norėjai čia būti, ar tik melavai sau.

Ech tos lenktynės…..

Besiilginti motorų burbuliavimo,

Šponkė