Kasmet vyksta automobilių parodos, viena didesnė Ženevoje, ir kita ‚The grande‘ Tokijuje. Žinoma, kasmet dūsauju ir norėčiau nors vienoje iš jų apsilankyti, kaskart pažadu, kad „šiemet jau tikrai“ ir, galiausiai, džiaugiuosi bent „Riga Motor Museum“ pasiekusi…

Tada kaip mažas vaikas visiems išburbu: „aj gerai kad ir nevariau, nieko aš ten nepraleidau… Ot tai vienetinė Bugatti „La voiture Noire“… Ją ir taip visi filmavo, fotografavo ir pasakojo apie ją. Ir iš tikrųjų nieko nepraradau nevažiuodama…“. Čia labai panašu, kai kieme vaikai nepakviečia žaisti kartu į smėlio dėžę ir tu eini išrasti savo žaidimo su savo taisyklėmis, nes ‚a lia‘ visai tu ir nenorėjai būti ‚prie chebros‘….

Važiavau dabar namų kryptimi ir galvojau… Gerai. Aš norėjau ten nuvažiuoti, bet nenuvažiavau. Kažin, kiek automobilių, kurie galbūt visai turėtų būti TEN, nuo kurių turėjo tempti „šilkines paklodes“ skambant plojimams, kurie turėjo žavėti visus, užgniaužti kvapą ir kviesti pirštu braukti per jų karboninius užpakaliukus?….

And yes, my friends, I have googled.

Turbūt nedaugelis žinotų tokius vardus kaip „Lykan HyperSport“, „Mazzanti Evantra“, „Rezvani Beast“ ar „Equus Bass 770“? O jie visi, pasirodo, yra super-automobiliai. Įmantrių linijų, gausiai kumeliukus po kapotais sukaupę automobilių vienetai, tikri rankų darbo kūriniai, kažkieno meilės greičiui ir automobiliams rezultatas, užtrukęs daug laiko ir darbo. Lygiai taip, kaip ir visi grandai daug metų atgal. Tų pačių grandų, kurie kūrė traktorius, prieš pasauliui pristatydami savo didžiuosius meno kūrinius. Arba tų, kurie iš tikrųjų užsiėmė karo pramone.

Kuo jie skiriasi? Tuo, kad vienas ar kitas atpažįstamas brandas jau gali prašyti milijonų už naują modelį, vien dėl to, kad jis vienas ar kitas BRANDAS. Tuo tarpu, kiti prieinami modeliai nežinomi, kainuoja 10 kartų mažiau ir yra vienetiniai. Tada ir galvoji, ar norėtum Bugatti La Voiture Noire, jeigu jis būtų tiesiog juodas automobilis, be Bugatti vardo priešakyje? Och tas marketingas…. 🙂

„Lykan HyperSport“. 3,7 litro variklis, 780 kumeliukų, 1,380 kg. Libaniečių ir JAE projektas.

„Mazzanti Evantra“. Na, čia šiek tiek subtiliau su linijų grožiu, bet…. Dėl skonio ginčytis neverta. 7 litrų V8 variklis, 701 kumeliukas, įspūdingas sukimo momentas ir 1,300 kg svorio itališko greičio.

„Rezvani Beast“. 2,4 litro varikliukas, apie 300 kumeliukų ir vos 750 kilogramų. (Turiu pabrėžti, kad visų modelių nurodau ganėtinai standartinius anketinius duomenis. Bet iš esmės, man tų duomenų užtektų, kad pakviesčiau į pirmąjį pasimatymą 🙂 ).

„Equus Bass 770“. Ochhh taip…. 🙂 „American Muscle Car“. Pastarieji siūlo šešis modelius. Šiandienos automobilis su nūdienos dvasia. Kažkas tokio, kas itin traukia. Paprastai – garsu šiurpą keliantis 6,2 litro variklis, 640 kumeliukų, 1,651 kg klasika pulsuojančių kilogramų ir 3,4 sekundės, kad pasiektum 100 km / h greitį.

Ką šiais pavyzdžiais norėjau pasakyti? Aj iš tikrųjų ir nenorėjau aš į tą Ženevos parodą.

Norėčiau į parodą, kurioje susirinktų šie visi unikumai, perliukai ir, mano akimis, per mažai dėmesio gavę automobiliai su visais kitais neišvardintais, visais garažų projektais ir 10 metų (ar daugiau) kažkieno galvose gimstančių automobilių. Super-automobilių. Kiekvienas, kurtas su meile yra super. Kiekvienas, verčiantis aikčioti, vertas šio vardo.

Na, nebent aiktelėjimas išprovokuotas kažkurios gamyklos klaidos, tikint, kad vienatūris irgi automobilis… Et, ta slidi riba tarp „bolidų“ ir „transporto priemonių“…

Skanaus likusio savaitgalio 😉

Jūsų, Šponkė