Nelemtieji lietuviai, kuriems pavyko

Kaip melomanus džiugina muzika, taip automanus – variklių riaumojimas pabudus, o širdį glosto tokie žodžiai kaip „Le Mans“, lenktynės ar visa kartu vienoje vietoje, pradedant variklių gausmu, baigiant prestižinėmis lenktynėmis kokioje nors legendinėje trasoje Prancūzijoje. Dar smagiau yra tai, kad sovietmečiu tik mažytė lietuvių dalelė, galėjusi prisidėti prie automobilių sporto, atidarius duris į vakarus ne tik atrado save pasaulinėse lenktynėse, bet ir sėkmingai garsina Lietuvą. Mes kalbame apie lietuvius, kurie pasaulį stebina ne tik žaisdami krepšinį ar plaukdami, bet ir važiuodami ar kurdami savo komandas aukščiausiame automobilių sporto lygyje.

Nelemtieji lietuviai, kuriems, vis dėl to, pavyko

O ką jūs manote apie lietuvius, kurie šiais laikais ne tik pavieniui lenktyniauja vienose ar kitose prestižinėse lenktynėse, bet ir jose, sakykime, būdami – iš to gyvena? Ne visai taip paklausiau. Ką jūs manote apie visus šiuos lietuvius jau po to, kai išjungiate kartėlį bei pavydą ir išsidūsaujate iki galo? Šiandien čia parašysime bent apie du iš jų, atstovaujančių visai skirtingas kartas, bet garsinančius Lietuvą pasaulyje: Dalių Steponavičių ir Gustą Grinbergą.

Šiuo metu Valensijoje gyvenantis Dalius Steponavičius, vadovaujantis „Speed Factory Racing“ komandai, su pasididžiavimu pasaulinėse ištvermės lenktynėse kelia dvi vėliavas: Ispanijos ir Lietuvos. Vyresnioji karta, akylai stebėjusi ralio varžybas, dar turėtų prisiminti šią pavardę ir žmogų, kaip ir vėliau kuriant karjerą, taip ir pasirodant ralio varžybose, nestandartiškai ir neįprastai: „nėjau tradiciniais keliais, ir mano automobiliai (ju modeliai) buvo visada pirmieji tokie, išvažiavę į Lietuvos ralio trasas („Ford Escort 1600 RS Turbo“, „Opel Kadett GSI16V“, „Opel Astra G“) Man patikdavo juos tobulinti, atrasti naujų inžinierinių sprendimų.“ – pasakojo Dalius Steponavičius apie šimtmečio pradžioje pabaigtą ralio karjerą. Tada jis buvo spėjęs išmėginti abiejų kėdžių patogumą: tiek vairuotojo, tiek šturmano.

Po to ralį pakeitė švaresnis, žiedinių lenktynių sportas ir kitokie vaidmenys. „2005 metais aš nusprendžiau baigti savo dalyvavimą ralio varžybose ir pradėjau rūpintis Andžėjaus Dzikėvič sportine karjera. Tuo metu, būtent toje komandoje, su kuria aš susitariau dėl Andžėjaus dalyvavimo, man nusišypsojo sėkmė ir aš buvau prileistas prie Sebastien Vettel, Sebastien Buemi treniruočių proceso, kurį valdė „Red Bull“  sporto departamentas. Įgavau neįkainojamos patirties, supratau kaip ruošiami čempionai. Tai buvo lūžis mano gyvenime, ir aš supratau, kad mano hobis gali tapti verslu. Išėjau iš gerai apmokamo darbo ir pradėjau kurti savo privačią lenktynių komandą. Kadangi Lietuvoje, tuo metu, toks verslo modelis funkcionuoti negalėjo, visos mano jėgos buvo nukreiptos į paslaugas Europos lenktynininkams.“ – apie kitokios karjeros pradžią pasakojo Dalius.

Nes nieko nėra paprasto, arba kas nutinka, kai stengiesi

Naujai sukurtos „Speed Factory Racing“ komandos vidinis formavimasis ir augimas prasidėjo „Radical European Masters“ varžybose. Čia – ir vėl, nauja ir nestandartiniai automobiliai ir kitokie, toli gražu retam lietuviui suprantami iššūkiai ir dar daugiau nepakartojamos patirties. Vienas kitas „Radical“ automobilis buvo pasirodęs ir Baltijos šalyse keletas metų atgal, tačiau būdami ganėtinai nestandartiški, kai kurių organizatorių jie buvo uždrausti ir tyliai dingo. Tuo tarpu, vakarų ir centrinėje Europoje, kaip pasakojo Dalius, piko metu  2010-2012 metais šis Radical prototipų čempionatas sulaukdavo virš 50 dalyvių. „Tai buvo gera mokykla man, kadangi aš atlikau ne tik komandos savininko pareigas, bet, dėl biudžeto stokos, teko būti ir inžinieriumi, ir mechaniku, ir pilotu treneriu bei psichologu. Visa tai privertė naktimis perskaityti begalę knygų ir įsisavinti universiteto lygio bei apimties medžiagą,  įgaunant  gerą inžinierinį pagrindą. Mano patirtis, kaip buvusio lenktynininko, padėjo  visa tai  sulydyti į vieną visumą. Užsitarnavome klientų pasitikėjimą, daugiau pilotų panoro važiuoti mano komandoje, išaugome ir galėjome pasiūlyti net keturis automobilius.“ Šalia to, papildomai žiemas Dalius leisdavo skraidydamas į Dubajų mokyti vietinių pilotų.

Netradicinis požiūris ir noras užsiimti kitokia, tautiečiams neįprasta veikla, Daliui Steponavičiui neleido pasilikti Lietuvoje: čia tuo metu poreikio panašioms paslaugoms, turbūt, kaip ir tinkamo suvokimo apie jas, dar nebuvo. Sukūręs komandą ir įsukęs veiklą sėkmingam darbui su lenktynininkais Europoje, logistika tapo sudėtinga. „Z kartos“ atstovai, turbūt tik istorijos pamokose dar gali išgirsti istorijas apie tai, kaip kelionės atrodė iki Šengeno, euro įvedimo ar atsiradus galimybei drąsiai ir garsiai sakyti „lietuvis“, po to ilgai aiškinant, kad tai – ne Rusijos mikro-rajonas. Viskas atrodė taip toli, ne visai tikra ir tikrai neįmanoma. Po truputį atsidarant sienoms, atsirado vis daugiau galimybių. Tiesa, pirmi žingsniai – žinoma, negali būti lengvi.

„Tuo periodu kelionės per Lenkiją buvo nepatogios, neįmanoma buvo greitai reaguoti i atsirandančių testinių dienų pasiūlymus, todėl strategiškai reikėjo atsirasti arčiau trasų ir klientų.“ – pasakojo Dalius toliau.  Pirmoji vieta, į kurią išsikraustė jis ir jo komanda – Vokietija, kaip kad teigė, „viduriukas tarp Nurburgringo ir Hockenheimo trasų. Tačiau vokiška žiema neleido dirbti produktyviai visus metus ir finale tiek gyvenimo, tiek verslo geografija persikėlė į Ispaniją“.

Virš 200 varžybų ir pavydžiai nepamatuojama patirtis

„Speed Factory Racing“ 8 metus trukusi patirtis „Radical“ serijoje buvo sėkminga visomis prasmėmis: komanda ne tik į sandėliavo žinias bei įgūdžius, bet ir rinko pergales: komanda keturis kartus laimėjo šios serijos čempionatą trijose skirtingose klasėse.

2014 metais, ACO (prancūziškai – „Automobile Club de l’Ouest“, arba  tiesiog Prancūzijos klubas, kuriam turime dėkoti už „Le Mans“ seriją) organizacija patvirtino „LMP3“(„Le Mans Prototype“) klasės atsiradimą. Ji buvo orientuota į pradedančius važiuoti stipriausiose lygose dalyvius. Tuomet „Speed Factory Racing“ pradėjo lenktyniauti aukščiausioje, „Le Mans“ lygoje, Europos serijoje.

„Tai buvo didelis iššūkis visai komandai: pasikelti profesionalumo lygį ir prilygti top komandoms. Atlikom tą puikiai: pirmąjį sezoną 2015 metais pabaigėme trečioje komandinės įskaitos vietoje. Tai buvo išties didelio ir pasiaukojančio visos mano šeimos, visų tuo metu dirbusių mechanikų ir inžinierių darbo vaisius. Jaučiu labai didelę pagarbą visiems tiems žmonėms, su kuriais tai pasiekėme“. – iki šiol emocijų neslėpdamas pasakojo komandos savininkas, per visą komandos egzistavimo laikotarpį jau spėjęs sudalyvauti daugiau, nei 200 skirtingų lenktynių, pradedant prestižinių „European LeMans“, „Creventic“, „V de V“ čempionatais ar atskirais etapais trasose, kurias kiti tegali išmėginti žaidimo konsolių pagalba.

„Rutina“ ir kasdienybė

Istoriją paliekant savo vietoje, būtų didelė nuodėmė nė kiek nepapasakoti apie tą kasdienybę, kuriai net ir šis žodis atrodytų per įžūlus. Lietuviams, kuriems vis dar mėgti savo darbą atrodo nenatūralu, teks nusivilti. Sezoną dažniausiai pradėdama kovo pabaigoje, „Speed Factory Racing“ komanda lenktyniauti baigia visai kalendorinei žiemai priartėjus. Tiesos dėlei ir norint jūsų pavydo lygį užkelti dar labiau, privalu pacituoti Dalių: „Tačiau keletą paskutinių metų, realiai, sezonas nebesibaigia. Mes turime daug veiklos ir tarp sezonų: testai, technikos paruošimas ir kiti organizaciniai darbai. Rekordas buvo kai per metus turėjau, berods, 28 varžybas“. Dvidešimt aštuonias varžybas per metus, kurie turi 12 mėnesių! Norėdama išmaigyti visus jūsų kantrybės mygtukus, būtinai paklausiau ir apie techniką: kokios lenktynės be automobilių, tiesa?

Šioje vietoje Dalius buvo politiškai korektiškas ir pagarbus visų bolidų atžvilgiu pasakydamas, kad kiekvienas jų yra savitas ir nenorėtų išskirti nei vieno. Taip pat jis sakė, kad kiekvienas automobilis reikalauja kompleksiško požiūrio, daug žinių ir patirties norint, kad jis būtų ne tik maksimaliai greitas, bet ir patogus vairuotojui. „Man yra tekę dirbti su Formule BMW ir Formule Renault, F3, Radical –  įvairiausiais modeliais. Taip pat – su Ginetta GT, Ginetta LMP3, Ligier LMP3, TCR įvairiais modeliais, Porsche, Honda. Su turima patirtimi ir žiniomis jau galėčiau dabar dirbti su bet kokiu automobiliu kaip race  ar driver performance inžinierius.“ – kelis iš gamintojų pateikė Dalius. O lenktynių istorijos? Jų, sakė, begalės ir tiek daug skirtingų, kad galbūt, kada nors, turėdamas laiko, Dalius jas surašys į įdomią knygą.

 Lietuva ir lietuviai

Vis dar tikėtina, kad skaitytojų tarpe yra skeptikų, kurie mielai paburbėtų, kad Dalius – eilinis emigrantas, pradžiai, priminsiu, kad nuvykę į varžybas turėtumėte ieškoti ne tik Ispanijos, bet ir Lietuvos vėliavų. Keli metai savo patirtimis ir pirmaisiais kartais „Le Mans“ serijoje su „Speed Factory Racing“ komanda dalinosi ir Dainius Matijošaitis. Šiandien, kalbant apie komandos sudėtį, nors ir nėra nei vieno piloto iš Lietuvos, iš komandą sudarančių 12 žmonių, tėra vienas ispanas, vienas anglas, o visi kiti – lietuvaičiai.  „Nors esame komanda, dalyvaujanti su Ispanijos išduota licencija, tačiau aš didžiuojuosi ir visi Europoje žino, kad esame lietuviai“.

Dažnas, besisukantis vietinėse Baltijos regiono lenktynėse („North European Zone 6H endurance championship”) pernai galėjo sutikti D.Steponavičių, kuris čia dirbo su komandos pilotais, kaip teigė jis pats, „atliekant drivers performance ir race engineer funkcijas. Jei mano užimtumas Europinėse lenktynėse leis bei atsiras norinčių pasinaudoti mano know-how, tęsiu savo tą misiją. Manau, ateina laikas, kai galiu ir privalau dalintis patirtimi, kad kiti neitų klystkeliais.“ Nors į Lietuvą Dalius grįžti ir neplanuoja, galimybės padėti lietuviams – neatmeta, kaip ir paties fakto, kad Lietuvai gali padėti būdamas ir Valencijoje. Pernai kartingo federacijai pažadėjęs Lietuvos čempionui padovanoti treniruočių dieną su „Formula Renault“, savo įžvalgomis ir sukaupta patirtimi dalinosi su ne tik Lietuvą, bet ir pasaulį savo rezultatais nustebinusiu Kajum Šikšneliu.

Ir pokalbio su Daliumi pabaigai, pusiau su baime keliauja klausimas apie automobilių sportą Lietuvoje. Žinant žmogaus patirtis, kažkaip, natūraliai norisi išgirsti, kaip gi sekasi mums: tuo labiau, kad tikrai yra su kuo palyginti. Taigi, ne visiškam nusivylimui, Dalius sakė, kad Lietuvos žiedinės lenktynės yra pakankamai teisingame vystymosi etape net ir neturint trasos. Turimas automobilių parkas – gerėja ir gausėja: mažėja garažinių interpretacijų, kurios, toli gražu, ne visada pasiteisina. Progresas, savaime suprantama, kaip ir būtinas jam spartėti informacijos kiekis, galėtų būti geresnis. Tačiau  žinant problemas – kur kas lengviau jas spręsti, nei užrištomis akimis šieno kupetoje rinkti adatas. „Aš turbūt žinau visus – norėčiau klysti  ir tikėti, kad jų yra daugiau – lietuvius, studijuojančius motorsport pakraipos mokslus universitetuose Anglijoje ir tikiuosi, kad po kelių metų situacija atrodys kitaip, jeigu tie absolventai grįš į Lietuvą dirbti. Lenktynininkai atras į ką atsiremti. Tačiau visumoje matau gerą pradžią ir kiek įgalėdamas pats stengiuosi, kad ji butu teisinga ir sparti“. Skamba ne taip jau ir blogai, tiesa?

Jaunasis talentas „Gus-Gus“

Rašinėlio pradžioje minėjome apie du lietuvius, prieš kuriuos ir pati mielai nukelčiau kepurę, jeigu tik tokią nešiočiau. Antrasis sveiko (arba nevisai) pavydo provokatorius – amerikiečių Australijoje „Gus-gus“, „G-Money“ ar „Young-G“ vardu pramintas Gustas Grinbergas. Šis šešiolikmetis (tikrai taip, tai – ne spaudos klaida) sausio pradžioje ne tik debiutavo Azijos „Le Mans“ serijoje, bet ir spėjo trasą apžvelgti nuo aukščiausio apdovanojimų pakylos laiptelio.

Pradėjęs sportiniu kartingu važiuoti nuo 7 metų, jis iškart nugalėjo savo pirmosiose oficialiai dalyvautose varžybose. Kaip sakė jo tėtis, „Gustas augo arti automobilių. Labai gerai dar vežimėlyje užmigdavo kartodrome, garsas jam visai netrukdė“. Po Lietuvos čempionato, Gustas startavo Lenkijos čempionate. Jį, beje, taip pat pavyko laimėti. Po to sekė pergalė „Rok Cup Italy“ serijoje ir antra vieta pasaulio „Rok“ klasės čempionate. Vėliau Gustas turėjo galimybę būti gamyklinės komandos „BirelArt“ dalimi Europos ir pasaulio čempionatuose. Štai tuomet ir prasidėjo didieji smagumynai ir „Young-G“ žengė didelį žingsnį „Le Mans“ link. Per labai trumpą karjerą, sportininkas jau spėjo išmėginti vienas žinomiausių pasaulyje trasų: pačios pirmosios „European Le Mans“ lenktynės įvyko išmėginant prancūziškuosius „Paul Ricard“ trasos posūkius. Paklaustas apie įsimintiniausias varžybas, be abejo, jaunėlis išskiria visai šviežią etapą Australijoje.

Šuolis iš kartingo į prototipą buvo milžiniškas iššūkis pačiam Gustui: kol visi jo bendraamžiai „matuojasi“ kompiuterio ekrane, Gustas tarp matematikos namų darbų pasirodo žinomiausiose Europos trasose. Per trumpą laiką patirties – tiek, kad vos spėk sandėliuoti: greičiausias „FIA“ bronzinės kategorijos lenktynininkas varžybose 2018-aisiais ir ilgo nesėkmių sąrašo liudininkas kartu su  Italijos komanda „Oregon Team“ pernai, sezoną pabaigiant didžiai nusivylus. Žinoma, bet kuri patirtis – laiptelis link augimo, o visas sezonas žinomiausiose Europos trasose su komanda, nuolat pretenduojančia į trofėjų, dar daugiau galimybių pastūmėjo į jaunojo „Gus-gus“ pusę.

Kaip čia buvo su ta Australija

Iš tikrųjų, apie Australiją galima būtų pasakoti dar tris kart tiek, kiek jau jums pavyko perskaityti. Sausio 6-osios naktį (vidurnaktį, jeigu tiksliau) Gustas tiesiog gavo žinutę nuo tris sezonus „Le Mano“ lenktynėse jau važiuojančio Danijos lenktynininko Mikkel Jensen su visai paprastu klausimu apie savaitgalio planus ir ar kartais nenorėtų jis atskristi į Australiją, kurioje vyko Azijos „Le Mans etapas. Toliau – suaugusiųjų reikalai, tėčio pokalbis su komandos vadovu Antonio Ferrari ir mažiau, nei per parą laiko sutvarkyti dokumentai. Toliau? Na, šiek tiek lakstymo ir antradienio popietę pakilęs lėktuvas Australijos kryptimi su Gustu jame. Penktadienį italų pramintas Gustav jau išmėgino „LMP2 AM” prototipo sėdynės patogumą 2018 metais atidarytoje „The Bend“ trasoje. Greita adaptacija iš lėtesnio į greitesnį automobilį davė rezultatų ir lietuvis startavo klasifikacijoje.

Pikantiškų detalių ir skaičių mėgėjams, galima pasakyti, kad neplanuotai Lietuvą palikę savaitei, jie buvo nustebinti sąlygų skirtumo, kuriose teko adaptuotis. Pirmą dieną juos pasitiko 40 laipsnių karštis, antrą – iki 15 laipsnių nukritusi temperatūra ir lietus, toliau – 19, bet šalta. Lenktynių dieną 30 laipsnių karštis ir vidinis nerimas. Nauja „The Bend“ trasa sukonstruota dykumoje ir jos ilgis – net 7,77 km (pavyzdžiui, Kačerginės „Nemuno žiedo“ ilgis – 3,3 km). Tai – ilgiausia šiuo metu naudojama trasa po lenktynių perlo Niurburgringo ir ji turi net 35 posūkius ir jau dabar „The Bend“ vertinama kaip viena geriausių trasų pasaulyje. „Lėtų posūkių beveik nėra, daugiausiai naudojome 3-5 pavaras. „LMP2 AM“ prototipo labai išvystyta aerodinamika. Akys sako, kad to posūkio neįmanoma įveikti pilnai akseleruojant, bet kuo daugiau spaudi, tuo labiau kimbi prie asfalto.  O bendrai jausmas pasakiškas. Iki šiol negaliu patikėti tuo stebuklu, kuris įvyko“. – savaitės senumo prisiminimais dalinosi Gustas.

Namų darbai ir kitos žemiškos problemos

Jeigu galvojate, kad pasaulyje pripažinti talentai turi nuolaidų arba viskas įteikiama gražiai sudėjus ant padėklo, klystate. Daug kas lieka už kadro: šalia tų patirčių, kurių gali pavydėti ne tik Gusto bendraamžiai, bet ir suaugę vyrai, laisvalaikį leidžiantys garažuose, nereikia pamiršti, kad, Gustas Grinbergas – paauglys, turintis ir žemiškų įsipareigojimų. Tokie „menkniekiai“, kaip pirma vieta Azijos „Le Mano“ lenktynėse, nuo kasdienių reikalų neatitraukia ir namų darbai – patys nepasidaro. Šalia to – būtinos treniruotės ir geras fizinis pasirengimas, tad didžioji dalis pasiruošimo vyksta sporto salėje.

„Lenktynių trasoje praleistas laikas yra auksinis tiesiogine prasme, taigi visos komandos testuoja nedaug. „European LeMans“ serija susideda iš 6 varžybų, panašiai tiek ir testų, taigi labai daug pamokų nereikia praleisti. Praėjusi savaitė buvo išskirtinė, nes labai tolima kelionė. Bet šiaip vienoms varžyboms tenka maždaug 3-4 pamokų praleidimo dienos.“ – apie papildomus rūpesčius pasakojo Gustas ir Darius Grinbergai.

Šalia neįkainojamos patirties kaupiasi ir istorijos. Nors lenktynininko karjera trumpa, sukaupti prisiminimai – verti filmų scenarijaus. Viena šviežiausių iš jų dalijasi pats Gustas: „Visada lenktynėse įvyksta keistų dalykų. Ačiū Dievui, šįkart ne mums. Mūsų pagrindiniai konkurentų „RLR“ komanda visą savaitę labai daug dirbo rinkdami lėšas fondui, padedančiam kovoti su Australiją niokojančiais gaisrais. Jie net perklijavo automobilį fondo spalvomis ir šūkiais, kad remia ugniagesius. Praėjus šiek tiek daugiau nei valandai nuo lenktynių starto, tas pats apklijuotas „RLR“ automobilis sudegė!“ Beje, pasidomėjus šia britų komanda daugiau, jie ir po lenktynių nenustojo stengtis: aukcione pardavinėjo sudegusio bolido galinį sparną, surinktus pinigus aukodami Australijai.

Panašu, kad vienų ilgai siekti tikslai tapo „rutina“ ir kasdienybės dalimi. Kiti – bręsta ir auga mums matant, garsina Lietuvos vardą ir keliauja įrodydami, kad Lietuva – ne tik krepšinio šalis. Dažno automobilių sporto religiją išpažįstančio svajones verčiantys realybe lietuviai, atsiduriantys aukščiausiose lenktynių lygose – tampa realybe. Mums patiems telieka pasirinkti kuriose gretose norime matyti save: pavyduolių, ar siekiančių savo svajonių, labiau, nei tiesiog jas įrašant šalia naujametinių tikslų. Vienaip ar kitaip, viskas aišku: mūsų pačių džiaugsmai ir istorijos, kurias galėtume papasakoti savo vaikams – mūsų pačių rankose.

Pabaigai? Pabaigai norėjosi palikti Daliaus Steponavičiaus trumpą žinutę tiems, kurie lenktynes stebi tik per mirgantį televizoriaus ar kompiuterio ekraną. „Jie nemato to, ko pamatyti tiesiog neįmanoma. Tik būnant toje virtuvėje gali viską pajusti, matyti, apčiuopti ir būti proceso dalimi. Gaila, bet aukščiausiame automobilių sporto lygyje didelę dalį užima politika, tačiau siūlau pernelyg daug į tai nesigilinti ir kiekvienam atrasti autosporte  to, ko jis ieško labiausiai. O gyvenime svarbiausia daryti tai, kas patinka ir būti laimingam“.