Originaliai publikuotas rugsėjo 28 d., 2018.

Ne, ne lapė :). Paprastai toks apibūdinimas puikiai tiktų mažai gudriai miškų manipuliatorei, tačiau ne šį kartą. Nors, tiesą sakant, kartais tokie pat epitetai puikiai tinka ir automobiliams, kurie savo žavumu pakeri ir nuginkluoja.Na, o dabar grįžtam prie mįslės. Visai neseniai, pačiame „Rally Elektrėnai“ įkarštyje teko susipažinti su mažyliu, kuris dar keletas metų atgal kėlė juoką: buvo kur kas panašesnė į žoliapjovę, nei automobilį. Mažylis buvo tikras mažylis, kurį pastačius kieme būtų buvę galima lažintis remiantis statistika, kiek krepšininkų sugebėtų į jį susirangyti. Na o dabar, ralio metu, likau maloniai sužavėta: iš mažylio automobilis tapo ne visai tokiu mažu, bet labai gudriu ir vingriu automobiliu. Paprasčiau kalbant, „Nissan Micra“ iš tikrųjų man patiko, nes ji visai neprimena…„Nissan Micros“.

Kiekvienas, bandantis vieną ar kitą automobilį, akcentuoja kelis esminius elementus: vidų, išorę, bagažinės talpą ir vairavimo komfortą. Kai kuriems su kiek sunkesne koja reikalingi ir papildomi kumeliukai, bet čia paprastai aptarti nėra ką: arba kumeliukų yra po kapotu, arba ne. Paprasta. Taigi, pasistengsiu mažą, vingrią, gudrią ir ryžą įvertinti žvelgdama į automobilį savo akių lygyje.

Išorė. Kaip ir minėjau, automobilis tikrai patinka: vien dėl to, kad „micra“ yra visai ne „micra“. Išsigandęs išsprogusiomis akimis mažylis suaugo, prisimerkė ir įgijo kur kas nuožmesnes formas. Čia kaip ką tik 4 metų gimtadienį atšventusi mergaitė, lėlę darželio grindimis tempusi iš paskos, pavirsta akį traukiančia grakščia paaugle, o niekas net nepastebėjo kada tai nutiko. Arba pasakos apie bjaurųjį ančiuką automobilinė versija…. 🙂
Žinoma, visi automobiliai gražėja. BET. Kintančios kėbulo linijos kartais verčia pasakyti „jis prarado savo identitetą“. Šiuo atveju norisi sakyti „jis prarado savo identitetą ir tai yra labai gerai“.

Vidus. Jaukut-jaukutėlis. Automobilis nedidelis, vidus – neperkrautas, o be navigacijos šiais laikais su lietimui jautriu ekranu, turbūt, automobilių jau visai niekas nebegamina. Tiesa, ekrano jautrumas kiek nuvylė, o net ir nedideliais pirštukais ekrane suvesti adresą pasirodė kiek sudėtinga: to greit atlikti nepavyksta, darbas reikalauja susikaupimo. Manevringas (natūralu, juk ir nedidelis), patogus sėdėti net ir važiuojant į namus po ilgo ralinio savaitgalio maratono. Kilimėlio ir sėdynių ryžavotos siūlės bei spalvinė gama salone (panelė irgi ryžavota) duoda jaunatviško žavesio ir kažkaip veržlumo. Ji ir pati prašosi vairuodama. Kadangi automobilis nėra didelis, bagažinės niuansą galima priskirti prie salono. Kadangi automobilis į rankas papuolė darbiniais reikalais, jai vargšei reikėjo daug nuveikti ir susitalpinti….bet ji griežtai paprieštaravo, į savo nedidelę bagažinę priimdama tik dvi „Nissan“ vėliavas. Iš tiesų, gal ir gerai: niekas iš sodo neprašys parvežti derliaus po bulviakasio. Arba neprašys nuvežti į oro uostą su lagaminais.

Vairavimo kokybė. Aš turiu gyvenime problemą, susijusią su ūgiu. Taigi, savotiškai džiūgavau, kad keliaudama kartu su „Micra“ į Elektrėnus niekam nekelsiu juoko, atradusi savo dydžio boliduką. Deja… iš savęs juokiausi aš pati, bet tik dėl to, kad ji itin gerai „sudėliota“. Net ir „Nissan Microje“ turėjau kone iki galo prislinkti ir tikrai visą į viršų pakelti sėdynę tam, kad galėčiau komfortabiliai spausti visus tris būtinus automobiliui valdyti pedalus. Bet, iš tiesų, tai kalba apie didelį automobilio pliusą: į ryžąjį gudrutį gali tilpti ir vadybininkas ilgomis kojomis. Tiesa, šiaip prioritetą mechanine dėže aprūpintiems automobiliams, susidūriau su problema, kurios nebūtų vairuojant automatą: pakankamai prisislinkusi į priekį tam, kad be vargo ir tikslingu kampu išminčiau pedalus, prisidarau problemų su komfortu jungiant pavaras: svirtis atsiduria šone visai nepatogiai. Tačiau su tokia problema neteks susidurti jokiam ilgakojui vadybininkui. Na, o visa kita, turbūt, natūrali visų šio amžiaus automobilių komplektacija: neįkyrūs garsai, pavarų jungimo rekomendacijos prietaisų skydeliuose, „driving assistance“ ir indikacijos veidrodėliuose apie iš šonų artėjančius „priešus“.

Kumeliukai po gaubtu. Čia, žinokite, jeigu keliate klausimą ar ji galinga, aš kelsiu klausimą „ar jums viskas O.K. su logika?“. Nors ir nėra toks mažas, kaip prieš tai buvusi „Micra“ išsprogusiomis akimis, ji vis dėl to nėra ir sunki ir mano mėginta beveik 70 kumeliukų galios versija atrodė pakankamai vingri ir judri sprintuose, neskatindama stoti „maisto atsargų“ per greit.

Verdikto vieta. Kiekvienas vyras žino, kad norėdamas su moterimi susipažinti iš arčiau, ją turėtų kviesti į pirtį ar baseiną: tuomet išryškėja tikrosios linijos ir veido bruožai. Taip pat nutinka ir su automobiliu. Jeigu norite atrasti akimi iškart nepastebimas automobilio kūno linijas, ertmes, ir suvokti išplanavimo patogumą, nuvažiuokite automobilį išsiurbti ir nuplauti. Ir, žinokite, vualia: pastebėjau aerodinaminius elementus, kurie šiaip, ranka nebraukiant, lieka nepastebimi, kaip ir kai kurie dizaino elementai, taip papildantys vienas kitą, kad atskirai lieka nepastebėti. Iš tikrųjų, po pažinties iš arčiau, likau dar labiau sužavėta.

Jeigu turėčiau dukrą šiandien, visai norėčiau šio automobilio jai. Jeigu turėčiau įmonę, kuri turi kurti įvaizdį keliaudama pas klientus į ofisą ar į susitikimus, visai norėčiau šio automobilio vadybai. Žinant automobilių parkavimo problemas miestuose – tai puikus sprendimas.

Neskaičius ir nepasidomėjus būtų sunku pasakyti, į kokį vartotoją taikė kūrėjai. Intuicija kalba apie vadybą ir verslo sektorių. Tiesą sakant, mano akimis, jie pataikė ne tik ten: tikiu, kad ryžas, gudrus, nedidelis bei vingrus gali patraukti ir jaunos vairuojančios moters akį. O tai tikrai nėra blogai: statistika byloja, kad Lietuvoje vairuojančių moterų skaičius nuolat viršija vyriškių už vairo statistiką.

Visada jūsų,
Kažkaip jautusi pareigą „micrai” apie ją parašyti Šponkė