Mielas dienorašti…Ne, visai ne taip prasidėjo mano kelionė. Jau beveik apsimelavau.

Mano kelionė labiau priminė „Dear ChatGPT…“ kelionę. Būtent čia pradėjau skaitinėti apie man kompaniją savaitę laiko palaikiusį rumuniškos kilmės „Dacia Jogger Hybrid“.

Jūsų išraiška, greičiausiai, buvo labai panaši į visų tų, kuriems pasakydavau, ką vairuoju: toks lengvas sumišimas, jokio pavydo (kaip kad būtų, pvz., pasakius, kad važinėjuosi su naujutėlaičiu MB EQE ar kokiu nors BMW) ir, tokias veido išraiškas paprastai palydėdavo vienas arba kitas gajus mitas „DACIA“ atžvilgiu. Pasakysiu aš jums taip… NIEKO JŪS NESUPRANTAT!

Nesupratau iš pradžių ir aš, kol žiūrėjau į jį iš šono, artėdama link. Specialiai nebuvau susiradusi jokių interjero ir eksterjero detalių, nuotraukų, pastabų apie medžiagas ar dar kokį velnią: iki pirmos pažinties tiesiog buvau prisiklausiusi begalę mitų, kelis juos ir norisi aptarti, o ar sulaužysiu – spręskite patys.

„Kibiras, o ne mašina. Sėdėsi kaip ant taburetės“. Na, žinokite, jeigu visos taburetės tokios būtų, manau, krėslų rinkoje nebūtų taip gerai. Jogger‘is, kaip tikras bėgikas savo darbą atliko ne tik sklandžiai, bet ir su vėjeliu. Jis lygiai tiek pat minkštas, kaip kad „Renault Clio“, „Renault Captur“ ar „Nissan Juke“. Kodėl? Ogi todėl, kad visiems šiems automobiliams naudojama ta pati platforma. Žinoma, nieko čia naujo: „DACIA“ širdis – prancūziška, bet ir čia, sakyčiau, tik privalumas: „Renault“ varikliai pastebėti ir vertinami ganėtinai seniai ne tik gatvinių, bet ir sportinių automobilių rinkoje.

„Plastmasės gabalas, ne normalios medžiagos salone“. Pradėkime nuo to, kad salonas jaukus. Įlipus kažkaip jautiesi labiau „SUV“ tipo automobilyje, bet tokio siekio ir būta: niekas ir neplanavo kurti kokio nors super-duper-liukso klasės salono su išlendančiu skėčiu iš durų. Viskas ganėtinai saikingai, o ir pačiame salone, jo apdailose nesunku įžvelgti dizaino sprendimų, atkartojant paties gamintojo logotipą. Ekranas – ganėtinai didelis, navigacija naudotis ganėtinai paprasta ir lengva. Man šiek tiek užtruko susivokti tarp gausybės rankenėlių ir pasukinėjimo funkcijų posūkiams-valytuvams ir šviesoms reguliuoti, bet čia aš būsiu išlepinta savo „Merso“: pas juos viskas labai koncentruotai kairėje. Kaip ten su medžiagomis – na, yra šiek tiek veliūro, sėdynės kombinuotos, bet jaukios (ir šildomos!), plastiko taip pat yra. Bet, dabar jūs man pasakykit… kame čia blogumas? Kad nuvalyti lengviau? Ar jūs ten sėdit ir glostot savo skydelius visus ir panelę – cockpit‘ą? Kelionėse reikia rinkti prisiminimus, o ne įbrėžimus automobilio salone.

„Buka ta mašina, nieko neturi“. Tai kad turi. Ir lempas ir sėdynes (net 7) ir diržus, ir vairą net turi.. Ir, žinokit, važiavimo funkciją atlieka! O jeigu kiek prisukus sarkazmo lygį, tai prietaisų skydelis su visa informacija – trijų opcijų – pagal poreikį. Aš vis įsijungdavau mieste stebėti, kaip grafiškai smagiai atvaizduotas elektros impulsų perdavimas ar kuomet jau mašina judėdavo „iš variklio“. Labai patiko grafinis sprendimas. Ekrane – viskas ganėtinai puikiai ir patogiai valdėsi, nereikėjo leisti laiko veltui, kad surasčiau kas kur paslėpta, lengva rasti ir aklų zonų pagalbą, ir juostų pagalbą, ir garso paskirstymą salone susireguliuoti ar prijungti išmanųjį prie automobilio. Čia ir lipimo į kalnus pagalba, autopilotas, greičio ribojimo funkcija, automatinis stabdymas…Visko tiek, kiek reikia: neapkrauta, neperkrauta ir logiška. Na ir kas, kad nėra švieselės prie veidrodžio atlenkus apsaugą nuo saulės? Nėra ko dažytis naktimis. Less is more, taip sakant.

„Baisi ji“. Gal žinokit, dėl skonio jau ginčytis nepradėkim? Na, gerai. Iš pradžių, iš šono ji gal ir neatrodė kaip balerina nuo scenos nulipusi, labiau priminė ja norinčią būti karvę. Bet va čia ir esmė: nei ji nori, nei ką. Čia mes primetame savo nuomones ir grožio standartus, kurie, kažkodėl, būtinai turi atitikti mūsų normas. Jogger‘is iš šono tiesiog grubesnių formų, bet tikrai negamintas kapojant kirviu: lempos ir priekis – ganėtinai dailūs ir modernūs, tiek išorėje, tiek viduje apstu mažų apdailos elementų ir detalių, kurios jei ir neišsišoka, tai suteikia modernumo ir individualaus požiūrio į modelį ir to šiuolaikiškumo. Tikrai netraukčiau į baisių automobilių rinkimus. Gerai vyras pasakė „toks konspiracinis automobilis. Nekrenta į akį“.

Ko dar nepasakiau? Raktą rankose laikiau tik kai pasiėmiau ir grąžinau: jis tiesiog ilsėjosi švarko kišenėje, o rytais ir vakarais „DACIA“ smagiai sumirksėdavo pasisveikindama ir atsisveikindama tiesiog priartėjus (nutolus). Bagažinė su dviem sulankstytomis sėdynėmis sutalpintų kokias 3 mane (sako, kad tilptų 1807 litrų), o gale esantys atlenkiami staliukai buvo tiesiog pats didžiausias džiaugsmo šaltinis mano vaikui. Iš vietos pajudėti padedantis elektrinis variklis šiam „bėgikui“ suteikia jaunatviško veržlumo, o ne ką prastesnis 1,6 l variklis pakankamai smagus lekiant tiek mieste, tiek autostradoje.

Na, ir ko dar nepasakiau iš liūdnesnių reikalų…. Kiek čia galiu pataikauti, tiesa?

Gal ir ne pats patogiausias išdėstymas salone: kavą pasidėti baisiai nepatogu buvo ir kaskart dedant ir imant buvo baisoka apsipilti: patys puodelio laikikliai kažkaip per žemai. Porą kartų buvo nušokusi ženklų nuskaitymo sistema…. bet tai nebuvo labai blogai: visgi, yra kaip yra, aš momentais vis spustelėdavau šiek tiek daugiau (53 km/ h, pvz.) ir ji nekantriai primindavo tokiu įkyroku ‚pyp‘, kol., pavyzdžiui, posūkių garsai ganėtinai švelnūs ausiai. Ne iki galo supratau ir pavarų dėžės veikimo principą: apimdavo jausmas, kad vėluoja kažkaip pagal poreikį…. bet visai sistemai B „Brake mode“ papildoma „DRIVE“ pavaros funkcija – visai smagus momentas.

Niekaip nepritaikiau, pagal savo važiavimą, kodėl ir kada gaudavau nuo jos barti ir prietaisų skydelyje užsidegdavo užrašas „KONTROLIUOKITE“!…toks kaprizingas italas atrodydavo tada Jogger‘is, o ne Prancūzijoje giminių turintis rumunas. Kažkaip susipykau ir su diržais gale: segant per vaiko kėdutę, tekdavo gerokai paplušėti, kol įtaikydavau. Na, ir garso izoliacija ganėtinai… maža. Bet realiai, aš visada važiuoju klausydama muzikos. Tad dėl bendros tvarkos ir tikrai artimo pažinimo šiek tiek važiavau ir tyloje.

Bet žinote ką? Buvo įdomu pamatyti, ką šiam mano naujam draugui į konkurentus pasiūlys „Chat GPT“. Tarp tiesioginių „priešų“ dirbtinis intelektas įžvelgė „Toyota Corolla Touring Sports Hybrid“, „Kia Niro Hybrid“, „Renault Captur E-tech Hybrid“, „Skoda Octavia iV“ ir „Hyundai Kona Hybrid“. Žinoma, prie visų jų galima prirašyti „daugiau technologijų“ ar „daugiau komforto“…

BET. Ar žinote, kiek kainuoja naujas „DACIA Jogger Hybrid“? Nuo 16 990 €.

Ar tikrai norite pasižiūrėti, kur startuoja jo tiesioginių konkurentų kaina?…

Ir mažytis lyrinis nukrypimas pabaigai. Pasivažinėjęs su „DACIA“ vaikas grįžęs namo nubėgo pas vyrą ir pasakė: „tėti, tėti! As tau nupiksiu DACIA! Ji ji sveikinasi ir ir staliukas yra!” Turiu pridurti, kad vyras vairuoja „Porsche“… galbūt, tada, ne toks jau ir kibiras, ta „DACIA“, tiesa? Juk vaikai – nemeluoja 😉.