Kaip tik artėjant Lietuvos metų automobilio rinkimams ir atšalus orams, norisi keltis į vasarą. Ir ne šiaip sau trumpam teleportui: pažadus reikia tesėti, o skolas atiduoti! Būtent taip jaučiuosi: skolinga „Renault“ už du dailius bolidus Baltijos šalių etapo metu „Nemuno žiede“. „Renault“ dėkinga už prancūzišką preciziją, o „Sostenai“ už indėlį į automobilių sporto kokybę. Ir ne, man už šį įrašą niekas nieko nemokėjo 😀

Kartais technika tiesiog pati įkvepia rašyti. Taigi, susipažinkite: serviruoju „Renault Rafale“ ir „Renault Austral“

Aš neužsiimsiu matavimais ir pasakomis apie tai, kad pvz., „Rafale“ kokiais 200 mm ilgesnis už Austrral’ą: ne apie tai yra šie du crossoveriai – suv’ai. Jie -apie emociją ir praktiškumą viename.

Žinot, mano manymu viena didžiausių klaidų, ką galime daryti besirinkdami automobilį, pirmiausia įvertinti kainą ir tik tuomet atidaryti duris ir įsėsti (Žinoma, dar didesnė klaida automobilį SAU leisti išrinkti kitiems) arba prisiskaityti ekranų riterių postringavimų, taip į galvą įsileidžiant išankstinius nusistatymus. Kodėl apie tai kalbu? Nes dar turime tų burbėtojų, kurių tarpe gajus mitas apie ‘viskas, kas baigiasi O….’.

O čia viena, kai žiūri į automobilius ir galvoji, kad, iš tiesų, nu moka prancūzai daryti tuos dizainus, velniava. Ir tiems, kurie linkę prie sportiškesnių linijų (čia jau visai Rafale targetas), ir tiems, kurie mano, kad pastarasis – per daug ‘sulaižytas’. Menka bėda: imk Austral’ą. Kažkaip prie jo labiau vyriška aura juntama (gal dėl to ir dirbo jis Rescue Car automobiliu lenktynėse, kol Rafale savo gražiąsias formas demonstravo riedėdamas sportinių automobilių priekyje.

Ir tada ateina momentas, kai tu įsėdi ir apsidairai. Man asmeniškai išsprūdo ‘wow’. Todėl, kad neskaičiau nesąmonių internete, nesigilinau ir neieškojau vietos priekabiams, o tiesiog atėjau ir atsisėdau, kaip kad baltas .doc failas ekrane prieš rašant.

ir tas ‘wow’ nepabėgo. Nereikėjo jaukintas, pratintis ar ilgai ieškoti kaip kas kur veikia ar jungiasi. Nereikėjo energijos ‘taškyti’ kažkur kitur, o tiesiog galėjau važiuoti. Tyliai, lėtai, garsiau ir greičiau. Nieko nenustebins tai, kad gali rinktis savo ‘kategoriją’ (na, arba kaip kam – pagal nuotaikas ar mėnulio fazes) nuo eco rėžimo iki sportinio. Bet dievaži, tie 300 kumeliukų po kapotu išspaudė šypseną. ir norėjosi dar.

Ar tai buvo hyper hybrid e-tech 4×4 plug-in versija? Yep!

Pakalbėkime apie funkcionalumą…NOT! Kuris naujas automobilis (Ne B1 grupei skirtas, žinoma) neturi ‘drive assist’, linijų atpažinimų, aklų zonų ar.. nežinau, sąsajų su telefonu? Bet čia ne tik turi, bet ir veikia nuostabiai. Su kuo palyginus, sakysite? Kad ir su „Toyota“ grupės ar „Lexus“ automobiliais, kurių kaina juk tikrai ne pati mažiausia. Atrodo, automobiliai turi viską, tik ne kokybišką laisvų rankų sistemą ir pokalbis telefonu su vairuotoju primena mėginimą susikalbėti su žmogum, kuris stovi gatvėje pučiant dideliam vėjui. Na, o apie kitus salono ar įrangos elementus jau apkalba profesionalūs automobilių apžvalgų darytojai (na, tie, kur algą už tai gauna). Aš neanalizuosiu daiktadėžių dydžio ar bagažinės išmatavimų: kas reikėjo tilpo tiek man, tiek saugos komandoms lenktynių metu. Komfortas? ne kibirai, nešokinėja, amortizuoja ir duobės gyvena savo gyvenimą, o automobiliai savo. Garso izoliacija? Not my key thing. Aš geriau girdėsiu kažkiek išorės, nei negirdėsiu nieko.

Aš labiau norėčiau sustoti ties kokybe ir dėmesiu detalėms.

Mano nuomone, nėra geresnio būdo susipažinti su automobiliu “intymiau“ nei kad nuvarius jį į rankinę plovyklą, kuomet gali įvertinti visas linijas, detales ir sprendimus, kurių, galimai, iš pat pradžių net ir nematei: kaip, pvz., logotipo detalė sėdynėje, kuri šviečia. Arba galimybė išjungti “Airbag“ keleivio pusėje be siaubingai ilgų paieškų ir „Chat GPT“ pagalbos.

Precizija ir dėmesys detalėmis apima ne tik siūles milimetro tikslumu ar juostelę šalia prietaisų skydelio, valdymo sistemas. „Renault“ šią kelionę pradeda nuo pavadinimo. Mums jis tiesiog glosto ausį savo skambesiu, o kitiems „Rafale“ reprezentuoja plastiškumą, aerodinamiką ir kokybę, nepaleidžiant istorijos ir stiprių pasiekimų praeityje.

Na, o „Austral“ (išvertus – „pietų“)? Lygiai kaip ir pats žodis, stiprokas ir veržlus pietų dvelksmas rinkoje. Kardinaliai pakeitęs išvaizdą jis taip ir kviečia atsisukti – ne per švelnus formomis ir ne per griežtas savo energija.

Tokie lenktynių savaitgaliai dažnai leidžia susipažinti su automobiliais, į kurių saloną kažkodėl nepagalvojai užsukti ieškodamas automobilio. Kodėl? Nes kažkaip per greit pasiduodame pletkų įtakai ir patikime mitais. O veltui.

Man kažkaip atrodo, kad į automobilį reikia lipti lyg eitum į aklą pasimatymą: su lūkesčiu rasti kažką gero, bet be išankstinio nusistatymo. Nuomones reikia formuoti pabandžius, o ne prieš sėdant į automobilį ir šį kart – norisi padėkoti „Renault“ už trumpą, bet labai smagią savaitgalio kelionę su dviem nuožmiais žvėriukais.

A bien tot!

P.S., už nuotraukas esu dėkinga Egidijui Babeliui!